Štai ir baigėsi 2016 metų ekspedicija, apžvelgiant prioritetines vandens turizmo trasas. Įveiktos 3 upės – Minija, Jūra bei Dubysa. Smagu, kad įgyvendinome tai, kas buvo suplanuota, tačiau apima liūdėsėlis, kad smagiausi vasaros momentai baigėsi ir teks laukti kitų metų. Maratonas baigėsi ir šiek tiek atgavus jėgas po paskutiniosios ekspedicijos, skubu apžvelgti įsimintiniausius momentus joje. Pailsėti nuo ko šįkart tikrai buvo.

Bet pradėkime nuo pradžių. Šis savaitgalis mus lepino išskirtinai puikiu oru, kurį pajutome jau ankstyvą penktadienio rytą. Prieš akis 100km plaukimo Dubysos upe, su kuria tai buvo pirma ir įsimintina pažintis. Žinoma, tradiciškai iš pradžių keliaujame į baidarių centrą www.baidare.com pasiimti savo boliduko. Gaila, bet šiais metais jau paskutinį kartą. Mašiniuku kelias šįkart buvo ilgiausias, važiavome iki Kelmės rajono savivaldybės, Pabariukų gyvenvietės, kur fiksavome savo startą. Šįkart nuotykių ieškojome tik dviese su Edgaru. 

14341815_10154329560235708_1941972352_nJei Minijos ir Jūros ekspedicijos buvo kruopščiai suplanuotos, tai plaukimas Dubysa pasirodė chaotiškas jau nuo pirmųjų žingsnių ir yrių. Šįkart, skirtingai nei praėjusiais kartais, pirmąją dieną plaukėme su visais daiktais, reikalingais dienos eigoje bei vakare įsikuriant stovyklavietę. Į boliduką krovėme krepšį po krepšio – daiktų nemažėjo, o baidarė sunkėjo akimirksniu. Smagus atradimas – baidarė, nors ir atrodo ganėtinai maža bei siaura, tačiau yra labai talpi. Nemalonus pastebėjimas – plaukiant su papildomais 20kg, kai svorio centras susikoncentravęs ties baidarės priekiu, itin sunku manevruoti. Plaukimas reikalavo nemažai pastangų, o baidarė tiesiog nenorėjo mūsų klausyti, kažkodėl vis suko į kairę. Džiaugiamės, jog vandens lygis buvo gerokai pakilęs ir gaudyti srovę buvo lengviau.

Tik pradėjus plaukti pajutome dar vieną sunkumą – per didelį norą plaukti bei išsiblaškymą neapsižiūrėjome savo baidarės ir pasiėmėme kiek sužeistą žvėrelį – mano sėdynės atlošas sulūžęs. Laiko grįžti ir apsikeisti nebėra, tad bandome plaukti taip kaip yra ir žiūrėti, kas gausis. Reikalų plaukiant tikrai buvo. Remtis visu svoriu į atlošą negalėjau, o jėgos vairuojant perkrautą baidarę labai reikėjo. Man teko dirbti ant kojų ir nugaros, Edgarui ant įtemptos kojos, bandant prilaikyti mano nugarą. Total košmar. Pirmos dienos 28km pasidarė neįprastai ilgi.

Tačiau fizinį nuovargį kompensavo nuostabūs vaizdai krantuose. Dubysa buvo vaizdingiausia iš visų 3 perplauktų upių – kvapą gniaužiantys slėniai, įspūdingos atodangos, kvepiantys spygliuočių miškai. Akis paganyti tikrai buvo kur. O ir pati upė buvo nenuobodi plaukti, lepino vingiais. Šia upe norėjosi plaukti lėtai, mėgautis paskutine ekspedicija bei gamtos grožiu.

14341590_10154329560400708_782255028_nŽvelgiant iš turizmo pusės, Dubysa yra tikrai perspektyvi upė. Pirmą dieną džiugino matyti smėlėti krantai, tinkami išlipti. Gaila, jog stovyklaviečių su poislio bei atokvėpio vietomis matėme tik kas dešimtą kilometrą, tai yra per dieną tik 3 – mažoka. Žinoma, tos kurios buvo įrengtos atitiko reikalavimus. Ir jos buvo įrengtos tik Dubysos regioninio parko teritorijoje. Labai sveikintina, jog regioniniai parkai prisideda prie upių infrastruktūros kūrimo.  Tačiau praplaukus jau 3 upes padarėme savo pastebėjimus – prioritetinės vandens turizmo trasoms reikėtų vienodo ženklinimo. Žinoma, gerai, jog savivaldybės tvarko trasas, stato informacinius stendus, tačiau lyginant juos tarpusavyje iškyla daug klausimų. Gerai, kad Dubysa, skirtingai nei Jūra, turėjo šiokį tokį ženklinimą, tačiau jis nebuvo toks informatyvus kaip Minijos upėje. Pasigesta gyvenviečių pavadinimų, upės kilometražo, atstumų iki kitų stovyklaviečių, nenurodyti aplink esantys lankytini objektai. Kita opi problema, su kuria susidūrėme tik Dubysos upėje – ryšio nebuvimas. Viso plaukimo metu reikėjo jį „gaudyti“ tiesiogine ta žodžio prasme. Gerai, jog mes turėjome popierinį vedlį, kuris daugeliu atvejų gelbėjo. Tačiau kalbant apie turistus, kurie būtų pasiruošę mažiau nei mes – esant reikalui jie negalėtų bet kuriuo momentu susisiekti su artimaisiais, paslaugų teikėjais, pasinaudoti GPS ar kitomis programėlėmis.


Taip analizuodami aplinką ir vis tikrindami įveiktą atstumą yrėmės kilometras po kilometro. Taip prieš save ižvydau labiausiai lauktą ekspedicijos objektą – gražuolį Lyduvėnų tiltą. Stebint iš vandens jis atrodo dar didingesnis ir įspūdingesnis. Ir filavome, ir fotografavome daug, kad niūriais žiemos vakarais galėtume prisiminti kaip smagu ir gražu buvo vasarą. Pasidžiaugus, skubėjome prie kito laukiamiausio dienos momento – finišo vietos. Katauskių gyvenvietėje įsikūrusią kaimo turizmo sodybą „Pakalnė“ pasiekėme pačiu laiku, dar nespėjus sutemti. Džiugu. Kol įsirengėme stovyklavietę, saulutė visai nusileido, tad vakarienę jau valgėme prie lempos šviesos. Jau ruduo, vakarai tamsesni ir vėsesni, tad pats laikas eiti miegoti ir laukti kitos dienos iššūkių.

 

Share this article