Trečioji ekspedicijos diena buvo skirtinga vien narių plaukimo atstumais. Savo narsiesiems džigitams Dariui ir Dainiui Edgaras ranka pamojo 8val ryto. Mūsų žvalgų komandai prieš akis 75km plaukimo iki pat Nemuno intako. Na, o mes su Edgaru, tyrėjų komanda, pasiėmėme nedidelę atkarpą ~35km iki Tauragės. 

14207634_1179528652119090_8301951981745681526_oTaigi paskutinis rytas džiugino vien tuo, kad miego buvo daugiau, o ir prieš tai naktį stebėtos žvaigždės saugojo saldų miegą. Tai pabudus nuotaikos buvo puikios. Šį rytą skirtingai nei praeitą nereikėjo skubėti. Iki Tauragės netoli, o kranto ekipažas iki jos atriedės tik ~21val. Tad neskubėdami papusryčiaujame, susitvarkome stovyklavietę. Atlikę įprastinius ryto ritualus, su pyragu rankose einame padėkoti Pagramančio regioninio parko lankytojų centro darbuotojams už svetingą viešnagę. Jie itin noriai domėjosi mūsų atliekamu tyrimu, gausiai uždavinėjo klausimus apie tai, kaip būtų galima pagerinti Jūros upės infrastruktūrą. Maloniai nustebino darbuotojų užsidegimas ir noras imtis naujų iniciatyvų – jie noriai dalinosi savo mintimis su mumis. Apžvelgus Jūrą tokių entuziastingai nusiteikusių žmonių, norinčių veikti tikrai reiktų, norint sutvarkyti aplinką bei pritraukti daugiau turistų.

Net patys nepajutome kaip prie malonaus pašnekesio laikas tiesiog ištirpo, beveik 15val. Dar kartą padėkojame, pasidarome keletą nuotraukų atsiminimui ir sėdame į savo sostus paskutinei kelionei Jūra (bent jau šiais metais). Kadangi savo žvalgų komandą išleidome gerokai anksčiau, taigi dabar nebuvo nei ko vytis, nei nuo ko bėgti. Taigi palengva yrėmės, momentais net nesiyrėme, o tik pavairavome link savo galutinio tikslo. Besišnekučiuodami vis stebime krantus – gal pamatysime kažką naujo. Ir pamatėme vieną saulės spindulėlį tarp tankių juodų debesų – krantuose pažymėti gyvenviečių pavadinimai. Matome, kad tai padaryta ne savivaldybių, o privačių organizacijų iniciatyva, bet vis šis tas. Vaizdai paskutinę dieną nedžiugino – tie patys krūmokšniai.14159183_10154294666505708_1683439298_n

Taip stebėdami aplinką net nepajutome kaip be vargo atsiyrėme į Tauragę. Žiūrime į laikrodį – šiek tiek po 20val. Pirma mintis: „Puiku palauksime tik pusvalanduką“. Bet tik išlipus į krantą kūnus sustingdė šaltis. Nepadėjo niekas – nei visi turėti rūbai, nei apsikabinimas, nei šilto oro pūtimas. Edgaras sugalvojo alternatyvą – iškrovėme kuprinės turinį ir į ją sukišome savo ledokšniais pavirtusias kojas. Iš šono sulaukėme daug keistų žvilgsnių – juk esame miesto centre įsikūrusioje poilsio zonoje, nuo šalčio besitraukiančiais kūnais, sukištomis į kuprinę kojomis, o dantų kalenimas turbūt girdėjosi ir už poros kilometrų. Akys nušvito pamačius kaip už posūkio išlenda gražuolis juoduliukas – mes išgelbėti! 14169730_10154294666480708_785001456_nTad nieko nelaukdami susikrauname visą mantą, apsimauname batukus, sėdame į mašiniukus ir riedame pas Darių su Dainiumi. Kol važiuojame atsisukame karščio bangas – viduje ko ne pirtis, bet vis tiek šalta, ką gi dar teks palaukti. Ir netikėtai 21:30 sulaukiame skambučio iš Dariaus su klausimu „Kur mes esame?“. Buvome jau netoliese. Tačiau mūsų vyrukai pasirodė įtartini pasienio kontrolės punktui, tad sumanė juos patikrinti, o jie su savimi neturėjo jokių dokumentų, tik bolidukas ir jie patys. Laimei pasieniečiai buvo labai malonūs ir draugiški ir mūsų džigitų neskriaudė.

Atvykus pas juos, pirmas vaizdas – du vargšeliai šildosi prie susiregzto laužo ir laukia išsigelbėjimo. Ir salaukė! Dar greitai atiduodame duoklę kameroms, aptariame visų 3 dienų rezultatą su žurnalistais. Sėdame į mašiniukus ir važiuojame. Dar užsukame į degalinę kavos ir sumuštinio ir tada jau link namų. Juos pasiekėme tik apie 2:30val nakties. Pavargus, bet laiminga kritau į minkštą lovą – ekspedicijos pabaiga.

Didžiausias ačiū mano komandai – Jūs esat nerealūs ir laikas su Jumis nerealus! Geriausias vasaros laikas tik čia, ant vandens, su Jumis.

Jūra jau įveikta, dabar laikas Dubysai!

Share this article