14182192_10154294669055708_1248528854_nPirmoji ekspedicija Minijos upe pabaigta jau prieš gerą mėnesį, bet galvoje dar gausu prisiminimų bei įspūdžių. O vakar įveikta ir antroji šiais metais numatyta prioritetinė vandens turizmo trasa – Jūros upė. Tad turint įveiktas jau dvi trasas norom nenorom pradedi jas lyginti, dėlioti pliusus ir minusus. O pirmasis skirtumas pasirodė jau antrosios ekspedicijos pirmosios dienos rytą – skirtingai nei Minijos ekspedicijoje mūsų sekmadienio rytas buvo saulėtas ir gerai nuteikiantis, nors rudenio vėsa po tuputį jau kandžiojosi. Įsėdus į automobilį šįkart buvome keturiese – mūsų gretas papildė kolegos Dariaus sūnus Dainius, kuris savo užsispyrimu bei ryžtu nei kiek nenusileido tėvui, tad dėl šio ekspedicijos nario nei kiek nekilo abejonių, kad jis trasą įveiks.

Kaip ir praėjusį kartą pirmoji mūsų stotelė prieš išplaukiant buvo baidarių centras „www.baidare.com„, kur mus maloniai pasitiko centro vadybininkas Arnoldas. Pasiplepėdami pakrovėme juoduliuką ir riedėjome link savo startinės vietos – Žadvainių gyvenvietės. Susikrovėme būtiniausią amuniciją išgyvenimui, pasidarėme pirmąją nuotrauką ir bandėme keliauti. Veidai pilni siaubo buvo jau nuo pirmųjų žingsnių. 14203031_10154294668790708_921225348_oNereikėjo net įlipti į baidarę, o prieš akis pūpsojo pirmoji užvarta, kurios nebuvo įmanoma apiplaukti. Tad išėjome pasivaikščioti su baidarėmis. Ką tik išlipus iš šilto mašiniuko vanduo pasirodė ledinis. Vieni kovojo su vandeniu, kiti bandė to išvengti sėdėdami ant baidarės, bet visiems teko sušlapti daugiau nei iki pusės, bet priimėme tai kaip antrą rytinį dušą. Pamačius, kad kliūčių priekyje daugiau nėra, sėdome į savo bolidus ir spaudžiam gazą, tačiau įveikus vos kelis posūkius patyrėme avariją.. 14182491_10154294668905708_1190285340_nNesuvaldžius bolido priekio su Edgaru pasikabinome ant šakos ir už jos užstrigome, pasvirus ant vieno šono baidarė pradėjo semti vandenį į vidų ir galiausiai oriai nuskendo kaip Titanikas. Taigi baidarė buvo upėje tiesiogine ta žodžio prasme. Šaunuoliai vyrai įvykdė gelbėjimo misiją ir prikėlė mūsų skenduolį naujam gyvenimui, tačiau nebuvo išvengta aukų – kaip Di Caprio nuskendo mano „Akvilės“ vandens butelis. Kokia ironija – vanduo nuskendo vandenyje. Susitaikėme su netektimi, pagerbėme tylos minute ir plaukėme toliau.

Kad ir kaip smagu būtų džiaugtis gamtos teikiamais malonumais – žaluma bei grynu oru, reikėjo prisiminti būtent kodėl mes ten buvome – apžvelgti turizmo infrastruktūrą vandenyje bei krantuose. Šiuo aspektu Jūra itin nemaloniai stebino. Per pirmos dienos 30km plaukimą matėme laukinę šios upės pusę su mažomis vilties oazėmis. Jūros krantai statūs, dumblini, apaugę aukštomis žolėmis ir krūmokšniais. Tinkamai įrengtų viešų stovyklaviečių, poilsio bei atokvėpio vietų matyti praktiškai neteko, tačiau maloniai stebino privatūs paslaugų teikėjai, kurių valdose aplinka sutvarkyta buvo tiesiog puikiai. Taip pat, skirtingai nei Minijos upėje, Jūroje neteko matyti nei vieno ženklinimo stovo, kuriame būtų norodytas upės kilometražas, atstumai tarp stovyklaviečių, lankomų turistinių objektų žemėlapis ar kita būtina informacija turistams. 

Taip yrėmės kilometras po kilometro. Vaizdai nesikeitė – aplink žolynai, turizmo infrastruktūra taip pat – jos tiesiog nebuvo. 14218099_10154294668735708_552301233_nTačiau atgaiva sielai buvo mūsų nakvynės vieta – Visdžiaugų gyvenvietėje įsikūrusi privati sodyba. Įsirengėme stovyklavietę, pavalgėme ir leidome sau atsipūsti po darbingos dienos. Vakaras buvo ramus ir šiltas, tik gaila, kad dangus buvo apniukęs ir negalėjome pasigrožėti žvaigždėtu rugpjūčio dangumi. Žiūrime į laikrodį 22val. – jau tamsu. Tikrai pajutome artėjantį rudenį, pati gamta diktavo kada reikia eiti ilsėtis. Tad tariame labanakt ir kaupiame jėgas prieš antrosios ekspedicijos dienos iššūkius.

Share this article