„Baidarė upėje“ ir ežeras skamba neįprastai, tačiau ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyviai nepaklydo ir vėjas jų netikėtai nenupūtė į ežerus.

Aukštaitijos ežeryne suformuotas vandens turizmo maršrutas išbandytas tikslingai – tai viena iš nacionalinių vandens turizmo trasų. Apie ežerų ypatumus, jų pritaikymą vandens turistams, skirtumus nuo upių, straipsnyje ir video filmuke pasakoja ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyviai.

Aukštaitijos ežeryno nacionalinė turizmo trasa suformuota to paties pavadinimo nacionaliniame parke. Šis nacionalinis parkas yra vienas didžiausių Lietuvoje, įkurtas dar 1974 metais. Ilgametė patirtis atsispindi ir parko veikloje. Nacionaliniame parke yra apie 100 didesnių ir mažesnių ežerų, kurių dalis jungiasi upeliais ir protakomis. Baluošo, Srovinaičio, Almajo, Pakaso, Linkmeno, Asalnykščio, Asalnų, Lūšių, Dringio, Šakarvos ir Žeimenio ežerai priklauso Aukštaitijos ežeryno nacionalinei vandens turizmo trasai. Ekspedicijos dalyviai praplaukė visus šiuos ežerus, o daugiausiai laiko praleido 28 – 30 kilometrų baidarių maršrute „Didysis ratas“, kuris populiariausias nacionaliniame parke ir apjungia didžiąją dalį aukščiau išvardintų ežerų.

Turistų laukia tvarkingos, naujos stovyklavietės

Remiantis Nacionaliniu vandens turizmo trasų specialiuoju planu, prie šių ežerų patvirtinti 35 vandens turistams skirti objektai: 23 stovyklavietės, 2 poilsiavietės, 9 atokvėpio vietos ir viena prieplauka. 13 šių objektų turi būti naujai įrengti, kitiems buvo numatytas einamasis remontas ar rekonstrukcija. Tokio optimistinio skaičiaus nei praktikoje, nei pateiktuose lankstinukuose neteko matyti, tačiau didžioji dalis objektų realybėje yra ir stovyklaviečių trūkumo Aukštaitijos ežeryne ekspedicijos dalyviai nepajuto.

Ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovo Edgaro Vaškaičio teigimu, maloniai nustebino tvarkingos, naujos stovyklavietės, kurias prižiūri Ignalinos miškų urėdija.

„Stovyklavietės erdvios, tvarkingos, iš jų atsiveria nuostabūs vaizdai į ežerus, o pamačius prie stovyklaviečių lauko baldų prikabintą lentelę su užrašu „Jūsų poilsiu rūpinasi VĮ Ignalinos miškų urėdija“, pasijunti išties laukiamu svečiu“, – savo potyriais dalijasi „Baidarė upėje“ vadovas.

Kiti dalyviai teigia, kad tikriausiai vienintelė šių stovyklaviečių problema ta, kad kai kurias jų sunku rasti, ypač jei norima maršrutą ir nakvynes vietas susiplanuoti iš anksto.

Nepatogumai dėl informacijos pateikimo internete

Aukštaitijos nacionalinio parko internetinė svetainė morališkai senstelėjusi, esamuose trasos žemėlapiuose stovyklavietės pažymėtos tik apytiksliai ir realybėje šiais žemėlapiais sudėtinga naudotis. Šias problemas išspręsti lyg ir turėtų IMŪEPIS – intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema, kurioje pateikiami visi rekreaciniai objektai, esantys miškų urėdijų atsakomybėje.

„Organizuojant ekspediciją šia sistema ne kartą teko naudotis, joje daug naudingos informacijos, bet susidarė įspūdis, kad sistema padaryta ne iš to galo“, – teigia E.Vaškaitis. Jo pasipiktinimą sukėlė tai, kad kiekvieno rekreacinio objekto IMŪEPIS sistemoje reikia ieškoti pagal pavadinimą, visų jų kartu interaktyviame žemėlapyje su koordinatėmis pamatyti neįmanoma, o tai stipriai apsunkina naudojimąsi sistema.

Trasos ženklinimo problema dalinai išlieka ir Aukštaitijos ežeryne. „Maršrute paženklinti ežerai, po tiltais iškabinti jų pavadinimai, tam tikruose posūkiuose yra krypties rodyklės, yra stovyklaviečių nuorodos, tačiau šie ženklai nėra ryškūs, jie mediniai ir sunkiai pastebimi“, – teigia ekspedicijos dalyvis, Lietuvos karinių jūrų pajėgų seržantas Darius Auškelis.

Kai kurie šių ženklų pastebimi tik tuomet, kai sąmoningai jų ieškoma. Ekspedicijos dalyviai sutinka, kad klausimas, ar reikia detalių nurodomųjų ženklų ežeruose yra diskusinis.

Ežerų grožis ir jaukūs vandens paukščiai

Ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyvius sužavėjo Aukštaitijos ežerų grožis.

„Gamta labai graži, ežere atsiveria visai kiti horizontai. Parengtas puikus maršrutas, ežerus sujungia mažos upės ir upeliai, kuriuose gamta iš esmės pasikeičia. Vanduo labai skaidrus, o upeliuose galime rasti ir nedidelių užvartų. Atrodo, Lietuva tokia nedidelė, bet gamtos įvairovė nepaliauja stebinti“, – įspūdžiais dalinasi E.Vaškaitis.

„Baidarė upėje“ dalyviai patyrė ir įdomių atradimų. Pasirodo, kad antys ir gulbės, skirtingai nei upėse, ežeruose yra labai jaukios, iš arti žvilgsniu palydi praplaukiančius baidarininkus ir tarsi priekaištauja, jei negauna kokio gardaus kąsnelio.

Irklavimas ežeru – kitoks nei upėse

Baidarių irklavimas ežeru yra kiek kitoks nei upėse. Srovė ežere itin nedidelė arba jos visai nėra. Jeigu dar pučia priešpriešinis vėjas ir kyla bangavimas, tai tuomet irklavimas pareikalauja daug fizinių jėgų.

„Tačiau ir be vėjo daug daugiau darbo reikia įdėti, kad baidare pasiektum tam tikrą greitį ir galėtum sėkmingai plaukti kuo ilgiau“, – priduria ekspedicijos dalyvė, Klaipėdos universiteto studentė Gintė Preikšaitytė. Visgi plaukimas ežerais puikiai tinka ir pradedantiesiems baidarininkams. 30 kilometrų atstumą, kurį rekomenduojama įveikti per dvi dienas, ekspedicijos dalyviai įveikė per dieną.

„Ekspedicijos metu neplaukiame rekreaciniu tempu, tačiau ir sportinio greičio nesiekiame pasiekti“, – sako D.Auškelis.

Šis plaukimo tempas neišgąsdino naujos ekspedicijos dalyvės Kornelijos Simanauskytės, kuri pirmą kartą gyvenime sėdo į baidarę. „Galvojau, kad bus sunkiau ir labiau pavargsiu. Pradžioje irklo nemokėjau laikyti, dabar moku ir laikyti, ir irkluoti. Dar kiek sudėtinga vairuoti, bet tikiu, kad per likusią ekspediciją išmoksiu ir tai“, – teigia mergina.

Visi ekspedicijos naujokai sutartinai sako, kad plaukimas baidarėmis suteikia puikius pojūčius, galima pajusti gamtą, nuostabų orą. Ką Aukštaitijos ežeryne išvydo ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyviai ir koks oras jų laukė dienos pabaigoje, galite išvysti vaizdo reportaže.

Aukštaitijos ežerynas

Share this article